Tas, kas sakė, kad viskas kas gerai kada nors baigiasi, buvo teisus. Ano nebuvo visą savaitę – buvo rojus. Nuo tada kai anas vėl pasirodė, kojos iš namų nebuvo iškėlęs. Tipo serga. O aš turiu apsimetinėt nuobodžiu katinu ir snausti prie radiatoriaus. Jūs ką, tikrai manot, kad mes taip ir pramiegam visą dieną kol jūsų nėra namie?!
Ta baisi boba baltu chalatu, kur termometrą į užpakalį kiša… tai aš ją myliu. Žinot, ką ji anai pasakė? “Jūsų katinėlis toks sukūdęs atrodo… gal reikia maisto kitokio”. Tai dabar anie duoda viską ėst, ko tik užsimanau. Maždaug, tu tik valgyk, katinėli, valgyk.
Och… kenčiantiems dangus. Ir rūkytos mėsos, ir pyrago, ir bulkučių, ir žuvies rūkytos… Gaila tik, kad skrandis kai kada neatlaiko. Tai visas gėris perniek.
Ano nėra jau kelias dienas. Biški nuobodoka, nes ana tai tik vaistus man į gerklę grūda ir knygas skaito. Bet yra ir vienas pliusas – aš galiu ateit į anų lovą ir miegot ten visą naktį! Net po kaldra mane įsileidžia – ten šilta kaip ant kėdės prie radiatoriaus. Tik minkščiau.
Ha! Nugalėjau! Anas vakar pasakė: “nebedėsiu tašės ant kėdės, nes vis tiek Džinas šalia jos miegos”. Va taip va.
O ana šiandien man sako: “katinėli, katinėli, ar ne per daug tu miegi?”. Pfff, aš kokias keturias valandas per parą vaikštau. Čia tipo mažai? O anie, kai ryte kažkur išeina ir vakare grįžta… tai ką jie visą dieną veikia? Aišku, kad miega! Manęs neapgausit.
Kad aš nemiegočiau ant ano kodės, jis sugalvojo šlykščią gudrybę – padeda nakčiai ant jos savo kompo tašę. Bet kuo aš prastesnis? Ėmiau ir atsiguliau šalia. Vietos tai užtenka 
Šiandien jau galvojau, kad atėjo paskutinioji. Tik aniems ryte išėjus pradėjau galvoti, kaip čia paįvairinti savo kasdienybę. Sumąsčiau, kad būtų visai nieko pasižvalgyti, kas pasikeitė retai lankytinose vietose. Susidariau planelį:
trečiame drabužinės aukšte;
ant knygų lentynos;
po vonia;
ant virtuvinio stalviršio.
Nupėdinęs iki pirmojo patikros punkto supratau, kad diena gali taip ir likti nuobodi – anie uždarė drabužinę. Ant knygų lentynos užsiropšti sunkoka, ypač kai jau nebesi įspūdingos fizinės formos… nebent anas būna palikęs pristumtą kompiuterio kėdę. Ir ką jūs manot? Šiandien man pasisekė! Kaip koks gazèlinas nušuoliavau link kėdės ir už sėkundės buvau ant jos atlošo. Tvirtai atsispyriau, pakrutinau užpakaliuką ir po trumpo šuoliko įsikabinau į lentynos turėklą. Taip taip, dabar jau žinau – lentynos turėklų neturi. Ten buvo meškerykotis su kuriuo aš sėkmingai nusileidau žemyn. Na, meškerė sėkmingiau. Ant manęs… Valandėlę pagulėjau, kol suvokiau, kad aplink nieko nėra ir nereikia vaidinti, jog taip ir norėjau nukristi. Tuomet dar valandėlę pagulėjau tikėdamasis kad meškerykotis pats susipras ir nuo manęs nulips. Galiausiai paskutinį pusvalandį gulėjau, nes vis dar skaudėjo.
Tebeskauda ir dabar, bet, na, reikia pripažinti, diena nebuvo nuobodi.
P.S. Patarimas bendraminčiams. Niekada nebandykite slėpdami įkalčius meškerės užkelti atgal. Viskas baigsis tuo pačiu, kaip ir prasidėjo.
P.P.S. Taigi diena buvo dvigubai nenuobodi.
