2014-12-05
Vejuosi perskaitytas knygas toliau :) Štai čia iš tiesų net visos trys. Nelabai iš vis suprantu, kam leisti trilogijas, kurių istoriją galima sukišti į vieną knygą. Na, blogiausiu atveju – į dvi. Bet madinga ir pelninga dabar po tris. Ir filmai tada trys gaunasi. Kai kam atrodo, kad kokybę galima ir paaukoti.
Veronica Roth “Divergentė”, “Insurgentė”, “Lojalioji”
Paaugliai. Nors teigiama, kad “young adult” amžius yra 18-22 metai, visi jauniems suaugėliams skirtų knygų pagrindiniai veikėjai nesiekia pilnametystės. Arba tokį amžių pasiekia istorijos pabaigoje. Gaila, nes tada būna labai daug seiliojimosi ir “myliu noriu negaliu” vietoj “myliu noriu ir galiu, nes įstatymų jau nebepažeisiu”. Tas pats ir su divergente. Nu velniam jai tik 16, o jau jos vaikinui – 18? A?
Šaudau ir gaudau. Pirma knyga, kaip visada, yra pati įdomiausia. Susipažinimas su sistema, su veikėjais, užsimezga draugystės ir pradeda rutuliotis veiksmas. Viskas puiku ir įdomu. Antra knyga jau nei šiokia nei tokia – šaudo, bėga, myli, nemyli, vėl šaudo, gaudo, bėga… Žodžiu, antra knyga man atrodė labiausiai nereikalinga šioje trilogijoje. Trečiojoje dalyje gi viskas išaiškėja, taigi ir skaityti įdomiau.
Pabaiga. Iš dalies, vertinant veikėją, ji nebuvo netikėta. Bet labai neįprasta tokio tipo knygoms. Nes dažniausiai viskas baigiasi labai laimingai su minimaliomis aukomis. O čia aukos buvo gerokai didesnės ir nustebino. Na, bent tiek :)
Filmas. Retai galiu pagirti filmą pagal knygą, bet su šiuo atvejis kitoks. Pažiūrėjau iškart perskaičiusi trilogiją ir supratau, kad apkarpytas ir vietomis pakeistas jis idealiai. Ir veikėjai atitiko mano vaizduotę. Žodžiu, su fantazija smarkiai neprasilenkė ir už tai filmui riebus pliusas :)
Vertinu 7/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 203
2014-11-29
Perskaitytų ir neaprašytų knygų krūva tik auga, auga, o laisvų minučių mintims raštu sudėlioti kažkaip neatsiranda. Bandysiu po truputį pasivyti tai, ką skaitau dabar :) Šią knygą pagriebiau tikėdamasi gana standartinės rytietiškos istorijos, kur daug meilės ir istorinių faktų. Nei vieno, nei kito netrūko, bet knyga visgi ne tokia, kaip tikėjausi.
Nicole C. Vosseler “Po šafraniniu mėnuliu”
Meilė. Šios tai tikrai istorijoje per akis. Knygos veikėja labai mylėjo tris kartus. Vieną – nuo vaikystės, kitą – sulaukusi brandos, o trečią – visą likusį gyvenimą. Taigi pirmasis ją įkvėpė, bet nepateisino lūkesčių, antrasis tapo teisėtu vyru ir išvežė ten, kur ji, susiklosčius aplinkybėms (politinėms), susipažino su trečiuoju. Ir dar meilė arabiškoms šalims. Taigi, visko čia daug ir gražu, nors kelionių man šiek tiek ir pritrūko.
Google. Ir visgi man patinka knygos, kurias skaitant norisi pagooglinti. Labai vaizdžiai aprašomas Adeno miestas – buvęs britų uostas Arabijos pusiasalyje, dabar miestas Jemene. Koks nykus jis ir dulkėtas, kaip šiurpiai atrodo juodi kalnai lyg sienos. Galvojau – nu, nu, kas jau ten taip baisiai atrodo… Perspaudžia rašytoja. Bet pagooglinau, ogi, pasirodo, iš tikrųjų:
Faktai. Na, o tikrų faktų, kurie čia apsiribojo vien karais ir šiaip politiniais nesutarimais, man buvo gerokai per daug. Apie mūšius (kas kur puolė ir kur atsitraukė) skaityti nuobodu. Ir taškas. Todėl vietomis tekdavo tik permesti akimis.
Vertinu 8/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 121
2014-10-08
Vis uždelsiu aprašyti, ką perskaičiau :) Bet kartais taip geriau – po savaitės knygos turinys atrodo kitaip. Va kad ir šis detektyvas gavo balu mažiau nei planavau duoti vos perskaičius. Nes įspūdis labai greitai išblėso. Jei knyga negulėtų ant stalo, būčiau ne iškart ir prisiminusi, ką skaičiau.
Liza Marklund “Klubas 69″
Karalienė? Rašytoja tituluojama skandinaviškų detektyvų karaliene. Na, nežinau… Perskaičiau antrą jos knygą, bet iš tiesų man jos vidutiniškos. Aišku, gal čia tik leidykla ją taip tituluoja :)
Žurnalistika. Rašytoja yra žurnalistė, taigi pagrindinė veikėja taip pat yra žurnalistė. Tiesa, labai jau keistų moralinių nuostatų. Nekalbinanti ir nerašanti to, kas, mano nuomone, yra būtina, bet kartais besielgianti taip, kaip aš neišdrįsčiau. Žinoma, galų gale ji lieka teisi dėl tų savo nuostatų. Skaitydama jaučiau dėl to lengvą susierzinimą.
Painumai. O šiaip jau pats detektyvas iš pirmo žvilgsnio yra visai ne apie žmogžudystę. Nes kas yra niekšelis, visiems aišku nuo pirmųjų puslapių. Detektyvas yra politinis. Čia jau painiau. O įdomiausia yra pati pabaiga, kur atsiskleidžia tiesa apie trečiąjį dalyką, į kurį iš pradžių arba labai smarkiai nekreipsite dėmesio, arba galvosite, kad viską jau supratote :)
Vertinu 7/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 10
2014-09-30
Prisiskaičiau apie šią knygą nekokių atsiliepimų ir labai ilgai atidėliojau skaitymą. Pasirodo, nereikia taip jau labai pasikliauti tais atsiliepimais, nes knyga man labai patiko. Priminė kai kuriuos mėgiamus anglų, airių rašytojus. Istorija gal ir ne ideali, bet tikrai labai gera :)
Joanne K. Rowling “Netikėta vakansija”
Mirtis. Knygos pradžioje staigiai miršta miestelio tarybos narys. Taigi, taryboje atsilaisvina vieta (vakansija), o tada viskas ir prasideda. Šiaip jau visa istorija sukasi apie mirtį – nuo jos prasideda suirutė ir sulig kita mirtimi (iš tiesų net keliomis) viskas baigiasi.
Veikėjai. Man patiko ne tiek pati istorija, kiek veikėjai. Iš visų pusių išnarstytas miręs tarybos narys, liulantis pirmininkas ir jo į tarybą bandantis prasimušti sūnus, nuobodžiaujanti seksuali žmona, gydytojai iš Indijos, jų dukra – patyčių objektas… O taip, paaugliai čia labai svarbūs ir įdomūs. Sociopatas, jo spuoguotas draugas, narkomanės dukra su broliu, nekvaila gražuolė iš Londono, draugaujanti su gydytojų dukra. Kadangi miestelis mažas, visi vieni su kitais labai glaudžiai susiję ir iš to rutuliojasi istorija.
Paslaptys. Suaugę turi paslapčių. Jų vaikai irgi turi. Tik bėda ta, kad suaugę savo vaikų paslapčių nežino, o pastarieji žino apie tėvus viską. Atskleidžiamos paslaptys šiai istorijai yra kaip malkos į laužą.
Vertinu 9/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 109
2014-08-31
Ketvirta “Žemės vaikų” serijos knyga ir, deja, pati neįdomiausia :( Džiaugiausi, kad tokia stora – net 830 puslapių, – bet tekste tiek kartojimo, kad laisvai kokį 100 galima būtų mesti lauk.
Jean M. Auel “Pirmykštė moteris: Kelionė per lygumas”
Kelionė. Taip, visą knygą Aila su Jondalaru keliavo atgal į pastarojo gimtinę. Skaitydama vis atsiversdavau žemėlapį pasižiūrėti. Labai norėjosi jo didesnio ir detalesnio, su pažymėtomis dabartinių šalių teritorijomis (nors rašant knygą tos teritorijos buvo dar kitokios, juk 1990 m.). Visgi kelionės pagrindas yra eiti eiti eiti, joti joti, pavalgyti, pamiegoti, vėl eiti eiti… Taigi labai daug kartojimo apie tai, kas buvo valgyta, kokia arbata virta ir kokios žolelės surinktos.
Nuotykiai. Kadangi Aila ir Jondalaras bent jau tose teritorijose buvo pirmieji, prisijaukinę gyvūnus, kiti žmonės jų bijojo. Natūralu, bet vėl kartojimas apie baimes, apie dvasias ir t.t. Susitikimai su žmonėmis knygoje buvo pats įdomiausias dalykas. Tų susitikimų labai laukė ir pati Aila… Net nusistebėjo, kad tiek daug žemės yra, o tik tiek mažai žmonių. Na, keliaudama dabar taip negalvotų :) O šiaip knyga labai panaši į pačią tų dviejų kelionė – žiauriai ilgai, daug pasikartojimų ir labai laukiami reti susitikimai su kitais :)
Vertinu 8/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 129
2014-08-06
Pagaliau įveikiau šitą knygą. O įveikinėti reikėjo tik todėl, kad dėl man pačiai nesuprantamų priežasčių skaičiau ją vokiškai :) Nusipirkau daugiau nei prieš 2 metus oro uoste motyvuodama save tuo, kad užmiršiu kalbą, jei neskaitysiu. Per tą laiką spėjau ne vieną knygą vokiškai perskaityti, o ši vis laukė savo eilės. Bet sulaukė ir manęs nenuvylė. Vokiečių kalbos žinias tikrai atgaivinau, nes stiliukas ne iš paprastųjų.
Jonas Jonasson “Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo”
Viršelis. Šiaip viršelių nelyginu, bet kai rankose laikau vokišką variantą, o prieš akis matau lietuvišką, tai galiu vienareikšmiškai pasakyti, kad vokiškas man gražesnis:
Kadangi dramblys (tiksliau, dramblė) knygoje tikrai buvo ir vietomis gana svarbus, tai čia net ir logikos daugiau, nei lietuviškame (tuo pačiu ir daugelio kitų šalių) variante.
Istorija. Labai linksma knyga parašyta labai rimtu tonu. Juoktis nesijuokiau, bet išsišiepus tai buvau visą laiką :) Taip jau gavosi, kad šimto metų senukas per visą gyvenimą nuveikė daugiau nei koks 1000 žmonių ir nemažai prisidėjo prie pasaulio istorijos pokyčių. Kai kurie tų dalykų – realūs, kai kurie – išgalvoti, bet visi smagūs. Aš dar ir dabar neapsisprendžiau, kurios knygos dalys man labiau patiko – ar apie Alano (senuko) gyvenimą po to, kai jis išlipo pro prieglaudos langą, ar prieš tai. Žinau tik, kad jei sulaukčiau 100 metų, norėčiau būti tokia pati :)
Filmas. Jį pažiūrėti norėjau seniai, o dabar, kai perskaičiau knygą, noriu dar labiau :)
Vertinu 9/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 84
2014-07-05
Keista vasara. Tingiu ne tik rašyti, bet ir skaityti. Turbūt kartais reikia ir pertraukų. Taigi A. Užkalnio knyga laukia savo eilės jau gerą mėnesį… Na, bent jau įspūdžiai tai tikrai gerai susigulėję :)
Andrius Užkalnis “Naujųjų laikų evangelija pagal Užkalnį”
Autorius. Jau kažkur rašiau, kad A. Užkalniui nesimpatizuoju. Ir dažnai jam nepritariu. Na, tam tikrose situacijose mūsų biolaukai sutampa 100 proc., bet kai kur galėčiau ginčytis iki nukritimo. Visgi pastaruoju metu suvokiu, kad to daryti visiškai nevertėtų, net jei ir pasitaikytų galimybė. Po pareikštos kategoriškos nuomonės jis tiesiog fiziškai negalėtų sutikti su kita.
Visgi talentą rašyti A. Užkalnis tikrai turi ir knyga man labai patiko. Pagaunu save lyginant ją su P. Jurkevičiaus “Staltiesės ritmu”. Abi šiek tiek snobiškos, kategoriškos, su kai kuriais teiginiais visiškai nesutinku, bet parašytos puikiai, skaitosi lengvai. Tai, kad mano nuomonė nesutampa, nepadaro tos knygos blogesne. Čia panašiai kaip su alyvuogėmis – jei jų nemėgsti, tai nereiškia, kad jos neskanios.
Faktai. Sovietinėje Lietuvoje gyvenau neilgai – lygiai penkerius metus ir vieną dieną (tikrai lygiai, nes gimusi esu kovo 10-tą), taigi prisiminimai yra tik šiokie tokie ir tie patys gana migloti. Viską, ką žinau apie anksčiau, žinau iš tėvų. Na, jie irgi nebuvo tos santvarkos gerbėjai (tikrai ne tie žmonės, kurie sako “prie ruso buvo geriau”). Taigi ginčytis su pateiktais teiginiais būtų beprasmiška. Tas pats, jei pradėčiau aiškinti apie Braziliją, nors niekada toje šalyje nebuvau. Visgi su tam tikrais dalykais norėtųsi nesutikti. A. Užkalnis gyveno ne visai standartinį tarybinį gyvenimą ir viską pateikia labai subjektyviai. Tai yra įdomu, bet nereiškia, kad tiesa :)
Vertinu: 8/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 613
2014-06-10
Tarpuose tarp rimtesnių knygų mėgstu prikaišioti tokių, kurios skirtos paaugliams. “Pandemonium” yra antra trilogijos dalis (pirmoji štai čia) ir, kaip bebūtų keista, nė kiek ne prastesnė už pirmąją. O keista todėl, kad paaugliškose trilogijose nusivažiavimas yra visiškai įprastas dalykas.
Lauren Oliver “Pandemonium”
Nauja. Iš tikrųjų viskas veikėjai Lenai yra nauja – gyvenimas Tyruose (sunaikintuose miestuose anapus sienos), badas, visiškas skurdas, mirtys ir taip toliau. Naujas yra ir skausmas dėl mylimojo netekties (kaip vėliau paaiškėja, nėra jis toks jau miręs, kaip Lena galvojo).
Pasipriešinimas. Tai organizacija, kuri infiltruoja savo žmones į “išgydytųjų” tarpą ir daro visokias ten machinacijas. Autorė taip ir nesugebėjo padoriai nupasakoti jos veiklos, bet Leną irgi įkišo. Taigi, su netikru gydymo ženklu ji patenka vėl į normalų pasaulį ir, vykdydama misiją, sugeba įsimylėti. Deja, ties tuo knyga ir baigiasi. Ech :/
Vertinu 7/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 5
