Jau kelintą vakarą iš eilės ana kažkokį ten viralą daro, kuris labai skaniai kvepia. Nu taip, kad išprotėt baigiu. Vakar davė dar žolelių pauostyt, iš kurių tą arbatą verda. Taip galvą susuko, kad visą vakarą norėjosi uodegą pakėlus lakstyt. Nu ir laksčiau, o ką?
Anas šiandien bandė padegti maistą. Idiotas!
P.S. ana dar fotkino kaip anas bando jį užgesinti. Patyliu… man su jais gyventi reikia…
Grįžta ana namo, pauostau – tašėj maisto turi! Naujo! Rėkiu kad įpiltų. O ana kad pliurpia, vaj vaj vaj, čia be konservantų, net mes tokio nevalgom… Net plaukai ant galvos pasišiaušė iš pykčio – anie gi skilandį didžiausią šaldytuve laiko ir dar maivosi.
Bet ne esmė. Ėdalas be konservantų tai skanus buvo, surijau kiek pridėjo ir dar būčiau surijęs, bet nebeiškaulijau. O šikau kaip per sviestą! Visą dėžę privariau.
Bet skilandžio tai galėtų duoti, apžoros.
Fiuf, man pavyko… per plauką… vėl aplink visur vieni sprogimai, dundesys ir riksmai… kasmet tas pats… bet aš išgyvenau! Po sofa…
Vanduo – feee, ėdalas – feee, anas nuolat namie – irgi feee.
Kalėdoms prašau man naujų žaislų arba bent jau ištraukit visus senus iš po savo kvailų baldų! A, dar girdėjau, savaitgalį eglę namo partemps – bandysiu įlipt, nes tikrai nusibaigsiu iš neturėjimo ką veikt.
Aš tai, kai anų namie nėra, tokį žaidimą buvau susigalvojęs – stumiu su letena savo bliūdą su vandeniu ir turiu kuo toliau nustumt ir vandens neišlaistyt. Nu neišlaistyt tai retai pasisekdavo, bet nustūmęs net kokius du metrus esu! Ana net aiktelėjo pamačius.
Bet dabar kažkodėl įstatė mano bliūdus į tokį stovą, tai stumdyt neina. Galvoju, gal bandyt juos iš to stovo kuo toliau išmušt? Nu, su letena. Einu, pabandysiu.
