Nea nu, ana mane vakar balkone pamiršo! Pusę valandos už durų rėkiau, kol anas netyčia mane pastebėjo. Idiotai!
Dabar pasakykit – nu negi ŠITAIP sunku išpjaut duryse skylę, kad galėčiau išeit ir pareit kada man patinka? Su tom rankenom tai kažkaip nepatogu.
Ana vištą verda jau kokią valandą ir man neduoda. Pati kaip višta. Aš tai ėst noriu. “Apsivemsi, katinėli, vėl…” O pati apelsinus ėda, žiūrėk, kad nuo jų kvapo neapsivemčiau. Fu, kaip smirda, visą nuotaiką sugadino.
Vimtelėjau kelis kartus, o ana iškart supanikavo ir mane pas tuos baltais chalatais nutempė. Bliamba, reikėjo kur po sofa privemt, kad nepamatytų.
Ale ta su baltu chalatu nieko man nedarė, išsigando, ane. Aš dar dantis parodžiau kai mane baigė gniaužyt, kad neapsigalvotų. Neapsigalvojo.
